plūkoti

plū́koti, -oja (-o), -ojo intr., plūkóti, -ója, -ójo NdŽ žr. plūkauti: 1. Gražiai tos ančiūtės prūde plū́koja Mrc. Plū́ko žąselė po Nemunėlį Vrn. Vidur ežerėlio plū́ko antelė Vlkv. Ten plūko narsto raiba antelė malūno vandenėly LTR(Ūd). Plūko nardosi antelės, išims man vainikėlį LB102. Kad tu man teip darai, plūkosi ant šito ežero tris metus BsMtI72. 2. Ir priėjau ežerėlį, žiūriu – plūko vainikėlis LTR(Al). Ta knyga su staleliu plū́ko an ežero Krn. 3. Ir dideli laivai ant tų marių plūkojo Bs. Antys plūkoja ant ledo gabalų, nardo properšose sp. Narsto plū́ko juodas laivas vidury marelių Prn. 4. Pievos žliugios, žemesnėse dirvose bulvių vagutės plūko vandenyje rš. Šilkų kasnykas dūmais parūko, aukso žiedelis kraujuose plūko (d.) Mrk. Plūko broleliai kraujuose DvD29. 5. kaboti, laikytis erdvėje (apie debesis): Palšos lyg rūkas driekenos renkasi į tamsius ir sunkius debesis ir grėsmingai plūko vakarų pusėj rš. 6. sunkiai dirbti, plūktis: Plū́kojau, dirbau, o ką uždirbau?! Ggr. 7. NdŽ sunkiai bristi, klampoti: Plūkóji žmogus per purvyną, i visos navynos Ml. \ plūkoti; atplūkoti; išplūkoti; nuplūkoti